Alvito šv. Onos bažnyčia

Alvito Šv. Onos bažnyčia

Pirmąją medinę bažnyčią 1617 m. pastatė Paširvinčio seniūnėnė Ona Radvilienė. Ji buvo  dailios konstrukcijos, išpuošta, tinkamai prižiūrima. Sakoma, kad bažnyčioje buvo trys altoriai. Alvito inventoriuose minimas stebuklingasis Loreto Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kurį bažnyčiai dovanojo popiežius Klemensas VIII Onos Radvilienės rūpesčiu XVII a. pradžioje.

Bažnyčios pastatymas siejama su šventu paveikslu, kuris ir dabar yra bažnyčioje. Apie jo atsiradimą pasakojama tokia legenda.

Senovėje , šioje vietoje buvo dideli liepynai. Viena dievobaiminga dvarininkė, kad ant ežero kranto augančioje liepoje esąs Šv. Onos paveikslas.  Antrąkartą susapnavusi tą patį sapną, ji nuėjo prie ežero ir rado paveikslą. Ji atidavė paveikslą katedrai. Po kurio laiko, ta pati dvarininkė vėl susapnavo tą patį paveikslą ir nuėjusi prie liepos jį rado toje pačioje vietoje.  Tai buvęs ženklas, kad šioje vietoje reikia pastatyti bažnyčią. Taip ir buvo padaryta.

Antroji mūrinė bažnyčia pastatyta 1824 m. Bažnyčia buvo ne kartą perstatyta, per  pirmąjį pasaulinį karą apgriauta, sunaikinta klebonija, ūkiniai pastatai. 1944 m. bažnyčia susprogdinta, o griuvėsiai nugriauti apie 1980 m. Ją atstojo šventoriaus kampe buvusi koplyčia – Gauronskių mauzoliejus, pastatytas XIX a. jo rūsiuose palaidoti Paežerių dvaro savininkas Zigmantas Gauronskis ir jo sūnus Vladimiras, giminyste artimai susiję su Alvito dvarininkais.

2006 m. rugsėjo 25 d. Vilkaviškio vyskupas R. Norvila pasirašė dekretą leisti atstatyti Alvito Šv. Onos bažnyčią. Per tuos metus bažnyčios statyboms buvo iškilę daug sunkumų. Prasidėjo krizė, sunkiai sekėsi kaupti lėšas. Maldos namai pasirodė per dideli. Statybos sustojo. Jie buvo atgaivinti 2015m. darbai tęsėsi pakeitus projektą, o 2018 metais į Alvitą atvyko bendrovės „Teltonika“ steigėjas ir savininkas Arvydas Paukštys. Neseniai padėjęs atstatyti sudegusią Balbieriškio bažnyčią, jis nusprendė ir Alvitui ištiesti pagalbos ranką. Šio žmogaus ir jo šeimos dėka 2020 m. bažnyčia buvo konsekruota. O gerbiamam  Arvydui Paukščiui įteiktas Nacionalinio mecenato ženklas. Kas įdomu – jis yra pirmas žmogus turintis tokias regalijas Lietuvoje. Bažnyčios konsekravimo dieną jam buvo suteiktas Vilkaviškio rajono garbės piliečio vardas.

Naujoji Alvito bažnyčia – moderni, unikali savo architektūra, primenančia Vyskupo kepurę. Bažnyčią projektavo kaunietis architektas Vilius Urbonas. Joje įrengtas geoterminis grindų šildymas.

Taigi turime naują bažnyčią, kurios altorius pagamintas iš  itališko marmuro bažnyčios sieną puošia vietos tautodailininko Raimundo Blažaičio išdrožtas ąžuolinis 4 metrų kryžius su 1,3 metro Nukryžiuoto Kristaus skulptūra. Vargonai pagaminti pagal specialų užsakymą  Vokietijos kompanijoje „Oberlinger GmbH“. Jų vertė siekia apie 300 tūkst. eurų. Šią sumą, kaip ir didžiąją dalį bažnyčios statybų, apmokėjo vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų, vilnietis A. Paukštys. Vargonai yra iš dviejų dalių, o juos sudaro daugiau nei 5 tūkst. skirtingo aukščio ir spalvų vamzdžių.

Pagal legendą, senosios bažnyčios varpas paskendęs Alvito ežere, neiškilo ir iki šiol, o jo brolis varpinėje irgi turėjo neilgą amžių.

 II pasaulinio karo metais prie bažnyčios atvažiavo vokiečių kareivių mašinos ir iš jos pabirę kareiviai patraukė tiesiai link jos. Aplink susirinko žmonių, daugiausiai moterėlių, kurios šnabždėjosi, kad vers varpą iš bokšto. Taip ir buvo – sulipę į varpinę vokiečiai smarkiai jį įsiūbavo ir išmetė per langą. Nuo krentančio varpo atskilo didelė šukė, kurią 2 kareiviai vos nunešė iki mašinos. Daugiau šukių nebuvo, nors moterėlės ir labai dairėsi norėdamos atminčiai namo parsinešti. Visą likusį varpą iki mašinos rideno blankomis.

O varpas tai didelis, sunkus būdavo… kaip suskambėdavo per Velykas ar Onos atlaidus , garsas girdėjosi iki Vaičlaukio ir dar toliau. Naujasis varpas skamba labai gražiai ir iškilmingai, o kaip toli sklinda jo garsas galite pasakyti jūs. Varpo svoris 420 kg. Ir kabo jis 25 metrų aukštyje. Varpas dedikuotas ir jame įrašyta bažnyčios titulo – šv. Onos – vardas, taip pat Lietuvos ir jaunimo globėjo šv. Kazimiero vardas. Įspaustos ir pagrindinių jo rėmėjų – Arvydo Paukščio bei marijampoliečių Vytauto, Birutės ir Gintauto Kriščiūnų pavardės.  Varpas nuliedintas Lenkijoje, Vengruvo miestelyje įsikūrusioje brolių Kruševskių įmonėje. Šis varpas turi brolių, jam atlieps ne tik nuskendęs varpas. Alvito varpo skambesys susišauks su iš tų pačių meistrų rankų į gyvenimą išėjusiais varpais, įkurdintais gretimose bažnyčiose: trimis Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo  katedros bokšte  ir kitais trimis  aidinčiais iš Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios bokšto.