Pirmąją medinę bažnyčią 1617 m. pastatė Paširvinčio seniūnė Ona Radvilienė. Ji buvo dailios konstrukcijos, išpuošta, tinkamai prižiūrima. 1668 m. aprašymo liudijimu, nekonsekruotoje bažnyčioje buvo trys altoriai. 1674 m. ją konsekravo Gratianopolio vyskupas Mikalojus Slupskis. 1700 m. aprašymo duomenimis, 1681 m. Alvito bažnyčia buvo perstatyta. Naujai įrengtame didžiajame altoriuje buvo pakabinti Kristaus Atsimainymo ir (virš pastarojo) Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslai. Antrajame altoriuje (evangelijos pusėje) buvo senas Loreto Švč. Mergelės Marijos paveikslas, trečiajame – Šv. Mykolo, kovojančio su drakonu, atvaizdas. Ketvirtasis Šv. Onos garbei skirtas altorius buvo įrengtas medinėje koplyčioje (paveikslas vaizdavo Šventąją šeimą: Oną, Joakimą, Mariją, Juozapą ir Kūdikėlį Jėzų). Alvito inventoriuose minimas stebuklingas Loreto Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Jo istorija apgaubta paslaptimis ir stebuklais. Paveikslo atsiradimas turi ne vieną versiją ir prašosi dar platesnio tyrinėjimo. Tikrai žinoma, kad jis Onos Radvilienės valia ir noru buvo atgabentas į jos pastatytą bažnyčią. O iš votų (Votas – asmeninės padėkos, įžado arba prašymo ženklas, aukojamas viešoje maldos vietoje) aiškėja, kad malda prie šio paveikslo padėdavo labai sunkiuose ir painiuose žmogiško gyvenimo vingiuose.
Vilniaus sinodo dokumentuose minima, kad 1744 metais parapijai be paties Alvito priklausė 42 kaimai. Kaip nurodo 1911 metų Seinų vyskupijos rubricelė, tuo metu Alvito parapijoje buvo 39 dvarai ir 40 kaimų. Per nepilnus 200 metų parapija tapo vienintele tokia dvarų gausa pasižymėjusia parapija. Deja, po paskutinio parapijos mažinimo 2017 metais beliko tik 12 kaimų.
Pirmoji medinė bažnytėlė visais laikais kentėjo nuo karų ir gaisrų ar kitų veiksnių. Štai 1655 metais ji nukentėjo nuo švedų, vėliau apie 1708 metus siautėjo maras ir badas atslinkęs nuo Prūsijos, kuris padarė daug žalos ir bažnyčiai ir jos tikintiesiems. 1804 m. buvo pastatyta mūrinė. 1812 metais ji buvo nuniokota Napoleono armijos. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia sudegė. Taigi nuo 1914 metų alvitiečiai atstatinėjo, remontavo tvarkė savo maldos namus ir tik 1924 metų rudenį jie pagaliau buvo sutvarkyti. Bet atsitraukiant vokiečiams, jau II pasaulinio karo pabaigoje 1944 metais, ji vėl buvo susprogdinta ir jos griuvėsiai riogsojo iki 1983 metų.
Rašytinių šaltinių kada įkurtas Alvito dekanatas nėra. Tačiau apie 1669 metus dekanatų sąraše minima, kad Alvito arba Paširvinčio („Olwita alias Poszyrwinty“) dekanatą sudaro 13 bažnyčių. Be kitų į sąrašą įeina Vilkaviškio, Vižainio bažnyčios. Įdomu skaityti ir dekanato vizitacijų aktus. Štai viename iš jų nurodoma, kad klebonas būtinai mokėtų vietinių žmonių kalbą ir garsiai skaitytų maldas žmonių gimtąja kalba (sakoma, kad to nebuvo visada laikomasi) Taip pat klebonams būdavo primenama , kad neužmirštų ir laiku atlaikytų visas fundatorių nurodytas Mišias, neleidžiama teikti sakramentų viešose vietose, klausyti išpažinčių žmonių atėjusių iš kitų parapijų. Parapijiečiams buvo draudžiama ignoruoti savo parapijos bažnyčią, o be priežasties sekmadienį neatvykus į bažnyčią – mokėti 6 grašių baudą. Beveik visose parapijose būdavo steigiamos prieglaudos vargšams. Vizitatoriai pabrėžia Alvito parapijos karitatyvinę veiklą ir primena ‚“kad vyrai ir moterys gyventų atskirai, ir kad vargšai nebūtų apkraunami patarnavimo bažnyčiai darbais“. Parapijoje glaudėsi ir vienuolės vargdienių seselės. Kaip šiandien matome prie parapijos veikia globos namai, kur prieglobstį randa vaikai, nepatyrę šeimos meilės. Šimtametės parapijos gerų darbų tradicijos yra tęsiamos.
Sugriautus maldos namus ilgą laiką alvitiečiams atstojo šventoriaus kampe buvusi koplyčia – Gauronskių mauzoliejus, pastatytas XIX a. Koplyčios architektūra neogotikinė, fasadai simetriški. Vidus suskliaustas smailėjančiu cilindriniu skliautu su ramstine arka, susijungiančia su sienų piliastrais.
Po ilgų svarstymų ir pasitarimų 2005 m. gruodžio 8 d. parapijos pastoracinė taryba raštu kreipėsi į J. E. Vilkaviškio vyskupą R. Norvilą dėl naujos bažnyčios statymo. 2006 m. rugsėjo 25 d. vyskupas pasirašė dekretą, kuriuo skiria kleboną V. Kajoką pradėti naujos bažnyčios statybą.
2009 m. buvo pakloti pamatai, pašventintas kertinis bažnyčios akmuo.
Pastačius pamatus, šalį užklupo krizė ir statybas reikėjo pristabdyti. Vėliau teko koreguoti ir bažnyčios projektą, nes senasis tapo per brangus įgyvendinti. Perprojektuoti ir darbus tęsti sutiko Jono, Viliaus ir Roko Urbonų firma „Archis“, kuri ir Balbieriškyje po gaisro ėmėsi naujos bažnyčios statybos darbų.
2015 m. statybos darbai vėl prasidėjo. Juos vykdė Garliavoje įsikūrusios mažosios bendrijos „Mureka“ meistrai.
2018 m. kovo 11 d. į Alvitą atvyko rėmėjas, bendrovės „Teltonika“ steigėjas ir savininkas Arvydas Paukštys. Neseniai padėjęs atstatyti sudegusią Balbieriškio bažnyčią, nusprendė ir Alvitui ištiesti pagalbos ranką. Taip pat šio rėmėjo rūpesčiu Alvito bažnyčiai užsakyti vargonai. Pas profesionalius meistrus Vokietijos kompanijoje „Oberlinger GmbH“ pagal specialų užsakymą pagaminti vargonai.
Mecenato Arvydo Paukščio paramos dėka 2020 metais liepos 26 d. titulinių atlaidų šv. Onos iškilmėje naujoji bažnyčia buvo konsekruota.
2017 metais, minint parapijos sukaktį buvo išleista knyga „Alvito šv. Onos parapijai 400 metų“ (rengėjai kun. Jordanas Kazlauskas ir kun. Vytautas Kajokas).
Knygą galima įsigyti bažnyčioje.
Kontaktai:
Alvito Šv. Onos bažnyčia
Širvintos g. 32, Alvitas, 70369 Vilkaviškio r.
Raštinė ir klebonija
Širvintos g. 26, Alvitas, 70369 Vilkaviškio r.
Tel.: 8 342 61346
E.paštas: vytalvitbaz@gmail.com
Parapijos namai
(juose veikia Vaikų globos namai nuo 1999 m. ir
Viešoji Įstaiga Alvito šv. Kazimiero namai)
Ežero g. 18, Alvitas, 70369 Vilkavišio r.
Tel.: 8 342 61070, mob.: 8 686 04085
