ALVITAS – SŪDUVOS ŽEMĖS PĖDA
Alvitas ( iki 1674 m. Paširvintys ) – Sūduvos miestelis, kokių Lietuvoje dešimtys, tačiau nuo kitų jis skiriasi savita istorija, geografine aplinka ir atvira kaimietiška dvasia. Čia gimusiems ir gyvenantiems žmonėms jis mielas ir brangus, nes iš čia prasidėjo jų žemiška kelionė, iš čia jie pasisėmė jėgų ir kūrybinių galių, čia visuomet malonu sugrįžti, nes Alvitas – jų gimtinė. Gimtinės aplinka kiekvienam žmogui labai svarbi. Vaikystėje patirti įspūdžiai, tėviškės vaizdai sieloje palieka pėdsakus visam gyvenimui. Gimtinės aplinka žmogų auklėja, formuoja, įkvepia kūrybinių minčių. Todėl visi, nors ir puikiai kitur gyvendami, savo tėviškės nepamiršta, o emigrantai suserga nostalgija. Alvitiečiai iš kartos į kartą perdavė meilę savo kraštui ir žemei. Čia gyvenantys žmonės visais laikais puoselėjo savo ūkius, tvarkė ir puošė sodybas, miestelį, o išvykusieji gyventi kitur, į gimtinę sugrįžta savo kūryba.
Alvito kraštas, skaičiuojantis savo istoriją tūkstantmečiais, visoje Lietuvoje garsėja nuo seno. Jį išgarsino Šv. Onos atlaidai, Šv. Mergelės Marijos Lorentiškės stebuklingas paveikslas, o vėlesniais laikais – čia gimę poetai – S. Nėris, K. Bradūnas, J. Švabaitė- Gylienė, publicistas V. Kemežys, daugelis kūrybingos sielos žmonių, savo amato meistrų, neeilinio darbštumo ūkininkų. Gražus ir derlingas Paširvinčio kraštas maitino ir teikė kūrybinių galių čia gyvenantiems žmonėms.
Kraštą prie Širvintos upės ir Alvito ežero mūsų protėviai atrado ir apgyvendino dar gilioje senovėje. Apie tai liudija kaimų laukuose randami mezolito ir neolito laikų akmeniniai darbo įrankiai, Misviečių kaime Brideikio upelio vingyje stūksantis piliakalnis. Vėliau, vykstant kovoms su kryžiuočiais, gyventojų sumažėjo, anksčiau dirbti laukai apaugo miškais ir krūmynais. Antrasis krašto apgyvendinimas, vykęs XVI a., siejamas su karalienės Bonos ir kunigaikštienės Onos Radvilienės vardais. 1506 m. Paširvintys minimas kaip valdovinis dvaras, priklausęs Naujosios Valios ( dabar Virbalis ) vaitystei. Vėliau apie Paširvintį įsikūrus kaimams, jis tapo seniūnijos centru, o 1617 m. pastačius bažnyčią – didžiausio Sūduvoje dekanato centru. Jam priklausė 44 kaimai ir miestelis. Miestelio išplanavimas radialinis, pagrindą sudaro trijų gatvių sankryžoje esanti trikampė aikštė, prie kurios stovėjo bažnyčia. Alvito vardas pirmą kartą paminėtas 1674 m. Vizitacijos akte. Šis vietovardis įdomus, Lietuvoje toks vienas. Legenda jo atsiradimą sieja su ežere nuskendusių Alės ir Vito vardais. 1688 m. balandžio 23 d. miesteliui suteikta turgaus ir kasmetinių prekymečių privilegija. Jie vykdavo per Šv. Onos atlaidus.
Šv. Onos atlaidai
Kaip jau minėta, nuo seno Alvitą garsino šv. Onos atlaidai. Tada atvažiuodavo į Alvitą daugybė žmonių iš Sūduvos ir kitų Lietuvos vietų – maldininkų, prekiautojų, elgetų ir čigonų. Vieniems rūpėjo pasimelsti prie stebuklingojo paveikslo, susitikti su giminėmis, pasižmonėti, kitiems – apsipirkti ar parduoti savo gaminius. Tada dainose nuskambėjo Alvito vardas per visą Lietuvą : „Nuvažiavo į Alvitą pirkti Jonui dūdą“ ir „ O Alvite po suoleliu marga višta kvaksi“. Alvitiečiai laukdavo atlaidų, jiems rūpestingai ruošdavosi – neduok, Dieve, apsijuokti prieš visą giminę. O suvalkiečiai buvo „ unoravi“, mėgo pasirodyti. Šventiškas šurmulys po atlaidų nurimdavo iki kitų metų, gyvenimas grįždavo į įprastinį ritmą. Iki šiol neužmiršti pasakojimai apie „ pasaulinius“ Oninių atlaidus, čigonų klupsčiavimą apie bažnyčią, ubagų rietenas. Juos apdainavo savo kūryboje S. Nėris ir K. Bradūnas, prisiminimuose aprašo žymesni kraštiečiai.
Žinių apie šiuos atlaidus randame įvairiuose literatūros šaltiniuose. Apie juos rašo Mykolas Lukšys romane „Dvaro pagairėje“, Maironis „Poema apie Alvitą “ įspūdžiais savo knygoje dalijasi Petras Karuža, savo eilėse juos mini K. Bradūnas ir S.Nėris.
Jau daugiau kaip dešimtmetis po atlaidų visi kviečiami ne tik pasidairyti ir lauktuvių nusipirkti. Liepų parke vyksta šventės, kurių metu sveikinamos Onutės, koncertuoja vietiniai ir šalies atlikėjai.
XVIII – XIX a. socialinis ir kultūrinis gyvenimas
Jo centras buvo bažnyčia, dvaras ir mokykla. Gyvenimas slinko vienodai, siejosi su kasdieniais darbais, šeimos įvykiais, jį paįvairindavo bažnytinės šventės ir kaimo suėjimai – laidotuvės ir turtingesnių ūkininkaičių vestuvės. Dvaras miestelio kultūrai turėjo didelę reikšmę – parkas ir gražūs pastatai paįvairino nuobodoką kraštovaizdį, kaimo žmonės čia gaudavo darbo, o plytinėje pagamintas plytas naudojo statybose. XIX a. dvaras atiteko grafams Gavronskiams. Jie praturtino Alvito gyvenimą, pastatė koplytėlę – mauzoliejų, kuri ilgą laiką buvo naudojama kaip bažnyčia.
Paskutinį dvaro ūkvedį S. Žilinską senesni alvitiečiai prisimena iki šiol. Tai buvo geras žmogus„ “žmoniškas ponas“, Gavronskių pavedimu įsteigęs plytinę, spirito varyklą, žemės ūkio padargų gamyklėlę, pastatęs mūrinius dvaro pastatus.
Spaudos draudimo laikais per Alvitą ėjo knygnešių kelias, vaikus mokė švietėjai Tatarė, P. Arminas – Trupinėlis, A. Mickevičius. Draudžiamą spaudą platino knygnešiai M. Bačinskienė, J. Bradūnas, A. Tepliušis. Apie jų gyvenimą mažai žinoma, tačiau paskleista mokslo šviesa, meilė mokslui ir pagarba mokytiems žmonėms išliko.
Kraštas labai nukentėjo I – o pasaulinio karo metu: buvo apgriauta bažnyčia, sudegė daugelio gyventojų namai, kaimuose plėšikavo okupacinės kariuomenės. Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metai ( 1918 – 1940 m.) suteikė žmonėms galimybę rinktis. Vieni gavę žemės, statėsi namus, dieną naktį liejo prakaitą savo ūkiuose, kiti laimės ieškoti išvyko į miestus ar užsienius. Ūkininkai pasijuto šeimininkais, lemiančiais savo krašto ateitį. Alvito valsčiuje savo iniciatyvumu, pažangia veikla išsiskyrė buvę savanoriai. Žinomi 95 nepriklausomybės gynėjai. 6 iš jų grįžo netekę sveikatos, todėl netrukus mirė ir buvo palaidoti Alvito kapinėse. Alvitiečiai, gerbdami savanorių atminimą, šaulių būrio vado kapitono V. Tarasonio padedami, perlaidojo savanorius vienoje vietoje, jiems pastatė paminklą.
Nepriklausomybės metais miestelio gyvenimas buvo intensyvus, įdomus ir margas. Žmonės pajuto naujo – laisvo gyvenimo pulsą. Labiau išprusę ūkininkai ėmėsi naujų ūkininkavimo formų.
Atokvėpio laiką labai vertino, prasimanydavo visokių pramogų. Dainingi mūsų krašto žmonės. Su lopšine prasidėdavo, su rauda ir giesmėmis baigdavosi gyvenimas. Jie vieni pirmųjų apskrityje suorganizavo chorą, orkestrą, organizuodavo šventes ir vaidinimus, dalyvaudavo Lietuvos ir apskrities renginiuose. Senovines muzikavimo tradicijas puoselėjo kanklininkas Juozas Telešius. Nepriklausomybės laikais išaugo ir subrendo žymieji mūsų krašto poetai – Salomėja Nėris ( Bačinskaitė – Bučienė ), Kazys Bradūnas, Julija Švabaitė –Gylienė, Juozas Tysliava. Graži gimtinės aplinka subrandino poetinį talentą, maitino kūrybines versmes. Jų pramintais kūrybos takais eina dabartinių alvitiečių kūrėjų kartos.
II- asis pasaulinis karas, okupacijos, tremtis ir rezistencija sukrėtė ramų krašto gyvenimą, išblaškė žmones po platųjį pasaulį – vieni, nesitaikstantys su okupacija, atsidūrė laisvės gynėjų gretose ir žuvo beviltiškoje kovoje, kiti pasirinko sunkų emigranto gyvenimą svetimuose kraštuose, dar kiti vilko vergystės jungą Rusijos lageriuose ir tremtinių gyvenvietėse. Likusiems savo krašte buvo ne ką lengviau. Jie turėjo prisitaikyti prie sovietinės tvarkos, prarado savo ūkius ir prievarta tapo kolūkiečiais. Sunku suvokti, kaip kolūkiečiai gyveno negaudami atlyginimo už darbą, atidavę savo sunkiai užgyventą turtą besikuriantiems kolūkiams, ką jie jautė , matydami leisgyvius savo suvisuomenintus gyvulius, nerūpestingai dirbamus laukus, laužomus padargus. Jų neviltis ir skausmas skambėjo liaudies dainose, poetų kūryboje. Ilgainiui kolūkiuose gyvenimas pagerėjo, žmonės atsitiesė. Sunkaus ir atkaklaus darbo dėka kolūkiai sustiprėjo, S. Nėries kolūkis tapo pirmaujančiu. Likimas Paširvintiečiams buvo maloningas, nes jų kolūkiams vadovavo pirmininkai, išmanantys žemės ūkio specifiką – J. Mikalauskas, A. Griška, V. Mikutėnas. Jie rūpinosi ne tik ekonominiais rodikliais, bet ir žmonių gerbūviu, kultūra. Visais laikais žmogaus gerovė priklausė nuo sugebėjimo verstis, užsidirbti pinigą. Jie kolūkyje nudirbdavo visus darbus, o laisvu laiku dirbo savo ūkeliuose, vertėsi visokiais pagalbiniais verslais, nes norėjo gražiai ir patogiai gyventi. Vieni augino brangiakailius žvėrelius, gėles, kiti užsiminėjo amatais. Daugelis žinojo puikius siuvėjus A.Glazerienę ir J. Broką, kepiniais garsėjančias K. Zalagaitienę, O. Saldukaitienę, vytelių pynėją O. Abraitienę.
O kiek auksinių rankų dailidžių, statybininkų, sodininkų gyveno Alvite ! Išradingumu ir darbštumu jie kėlė savo gerbūvį, aprūpino klientus savo gaminiais, puošė Alvitą ir alvitiečius.
Kaimo dvasingumą, meilę dainai, meniniam žodžiui ugdė ir puoselėjo kultūros namų (vad. E.Šulinskienė ) kolektyvai. Plačiai pagarsėjo etnografinis ansamblis. Visus džiugino pasakoriaus J. Buzaro poringės ir kapelos smagios melodijos.
Alvitas šiandien
Kad mūsų krašto žmonės turi menui atvirą sielą, myli grožį, galima įsitikinti pavaikščiojus kaimų gatvėmis. Akį traukia gražiai ir išmoningai sutvarkyti kiemai, margaspalvėje augmenijoje skendintys namai, pavėsinės. Tai darbščių žmonių kūrybinės išmonės. Jų širdies šiluma ir menas gyventi kloja pamatą žmogaus ir paukščio, augalo, akmens ir grumsto buvimui. Darbštumas, noras papuošti savo buitį ėjo iš kartos į kartą ir ypač suklestėjo dabartiniais laikais, kada ir eiliniam žmogui tapo prieinama įvairi informacija, naujos technologijos. Dabar kaimo žmogaus gyvenime didžiausia vertybe tapo verslumas, gebėjimas perimti šiuolaikines ūkininkavimo naujoves, bet neužmiršti ir tautos paveldo.
Alvito bendruomenės centre veikia biblioteka su Viešuoju interneto prieigos tašku. Dirba kultūros darbuotoja. Veikia mokykla daugiafunkcis centras ir ikimokyklinio ugdymo grupė, medicinos punktas, keletas kirpyklų ir parduotuvių. Šv.Kazimiero globos namai iš senų patalpų persikėlė į erdvius naujus namus. 2020 metais konsekruota nauja bažnyčia.
Džiaugiamės aktyvia bendruomene, kuri Vilkaviškio krašto laikraščio “Santaka” nominuota 2020 “Metų bendruomene”. Jai sumaniai vadovauja Rimvydas Palubinskas.
Nors ežeras privatizuotas, aktyvių žmonių dėka, sutvarkyta erdvė prie ežero: pastatyta pavėsinė bei lieptelis, įrengta sporto erdvė su rankinio aikštele. Savo svečius visada pakviečiame ir į Kazio Bradūno tėviškę, kur sodybos vietoje pastatyta skulptūrinė kompozicija. Tvarkomos ir kitos viešosios erdvės – Liepų parkas, Lietuvos vardo tūkstantmečio parkas, kuriame pastatyta skulptūra Moteris , skirta kraštietei S.Nėriai. Atnaujintas ir gražiai prižiūrimas Savanorių paminklas, menantis krašto savanorius – karius.
Dvasios turtai atsiskleidė meninio žodžio meistrų – B. Vilemaitienės, O. Jasaitienės ir kt. kaimo poetų kūryboje. 2007 m. Bendruomenės iniciatyva (sudarytoja bibliotekininkė A. Blažaitienė) buvo išleista krašto kūrėjų knygelė „Alvitas – daina neišdainuota“. Joje alvitiečių kūryba- eilės, karpiniai.
Džiaugiamės mūsų šviesuomene – mokytojais, naujai kuriamomis tradicijomis, gražiais renginiais. Naujų vėjų atneša ir veiklus moterų klubas.
Pagarba žmonėms, kurie gyvena ir kuria, saugo gamtą, puoselėja amatus ir dirba savo kraštui, savo šeimai ir Lietuvai.
Alvitiečiai didžiuojasi ir tautodailininko medžio skulptoriaus Raimundo Blažaičio kūryba.
LTS narys nuo 1999 m. LTKA narys nuo 2012 m. Jam 2009 m. suteiktas tautinio paveldo produkto ir meistro sertifikatai. Už 2016 m. darbus pelnė geriausio Lietuvos kryždirbio vardą ir buvo apdovanotas Aukso vainiku. Meistro išdrožtas rūpintojėlis, kurio dydis 1,2 cm., užregistruotas Lietuvos rekordų knygoje ir turi mažiausio rūpintojėlio Lietuvoje diplomą.
Alvitą garsina ir etnologas Andrius Milinkevičius. Jis senelių žemėje sodina medžius, atkūrė pelkę, kurioje gyvena bebrai ir ūdros, švendruose peri paukščiai. Iš molio ir šiaudų pasistatė namą ir eksperimentuoja užsiimdamas tvaria žemdirbyste. Jaunuolis įsitikinęs, kad žmogus turi ne tik imti iš gamtos, bet ir duoti jai. Garsas apie Andriaus veiklą pasklidęs po visą Lietuvą.
Smagu, kad pirmasis Vilkaviškio rajone vandenlenčių parkas atidarytas Maldėnų kaime, Paežerių ežero teritorijoje. Parko lankytojus pasitinka sutvarkytu paplūdimiu, poilsio zonomis. Vandens pramogų mėgėjai gali džiaugtis ne tik vandenlenčių trasa, bet ir irklentėmis bei vandens dviračiais. Parko sumanytojas – mūsų kraštietis Mantas Puodziunas.
Džiugina krašto ūkininkai, kurie augina ne tik javus, bet verčiasi ir daržininkyste, uogininkyste.
O kiek sumanių kraštiečių triūsia sukūrę savo verslus: automobilių remonto, prekybos paukščiais, statybos floristikos ir kt..
Kas pavasarį Širvinta Šešupėn plukdo pakrančių smiltis. Taip ir mūsų gyvenimas, istorija – teka, bėga, gūra. Kas žmogus prieš laiką – smiltelė ir tiek. Kūryba žmones pakelia į neregėtas aukštumas, įspaudžia jų pėdsakus istorijoje. Karai, gaisrai, okupacijos praėjo, o žmogus – jo darbai, kūryba, atmintis – liko. Alvitas – čia gimusių, čia augančių, čia gyvenančių meilė savastis. Branginkime ir puoselėkime ją, kad Alvitas, Paširvintys skambėtų gražiausiomis gaidomis, nes viskas, kas gyvenime svarbiausia, atsiremia į gimtinės žemę.
