Pirmoji mokykla Alvite buvo įkurta 1685 m. netoli bažnyčios. Tai buvo nedidelė parapijinė mokykla. Manoma, kad ji stovėjo šalia ežero. Spaudos draudimo laikais vaikai buvo mokomi namuose, slapčia platinama lietuviška spauda, padedanti nepamiršti lietuvių kalbos.
1965 m. pastatytas dabartinis mokyklos pastatas, puikiai matomas važiuojant keliu link Kybartų arba jau grįžtant į Vilkaviškį. Naujose, erdviose klasėse mokslus krimto mokiniai ne tik iš Alvito, Maldėnų, bet ir iš aplinkinių kaimų: Patunkiškių, Čyčkų, Kaukakalnio.
Mokykla didžiuojasi savo estetiška ir saugia aplinka. Išskirtinio jaukumo mokyklai suteikia buvusio pedagogo, tautodailininko Algirdo Šatraičio sukurtas savitas interjeras. Klases, koridorius puošia mokytojo ir mokinių išpjauti medžio dirbiniai, dailės darbai. Mokykloje nuolat atnaujinamos patalpos mokumo(si) priemonėmis, kad atitiktų šiuolaikiniam ugdymui keliamus reikalavimus.
Deja, mažėjant mokinių skaičiui, mokykla tapo daugiafunciu centru.
Šalia mokyklos stovi Algirdo Šatraičio pastatytas koplytstulpis, o prie kelio vienas iš interaktyvaus maršruto „Paukščio taku per Alvito istoriją“ objektų – suolelis, skirtas krašto knygnešiams atminti. Jis primena žmones, saugojusius lietuvišką žodį spaudos draudimo metais. O jų mūsų krašte buvo nemažai.
XIX amžiaus pabaigoje mūsų kraštą užgriuvo sunkūs laikai – caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą. Lietuviškas žodis buvo ištremtas iš mokyklų, iš viešo gyvenimo, net iš bažnyčių. Atrodė, jog kalbą ir knygą norima ištrinti iš žmonių širdžių. Bet žmonės nepasidavė.
Paprūsėje – mūsų Mažosios Lietuvos dalyje, Tilžėje ir Ragainėje – veikė spaustuvės, kurios tapo mūsų tautos gelbėtojos. Būtent ten gimė ir augo lietuviškas žodis, kai čia, Didžiojoje Lietuvoje, jis buvo persekiojamas. Iš Paprūsės į mūsų kraštą keliavo spausdintos knygos, laikraščiai, maldaknygės – visa tai, kas maitino tautos dvasią ir saugojo mūsų tapatybę.
Knygos per sieną keliaudavo slaptais takais į Lietuvą. Vienas iš svarbiausių tų kelių vedė per mūsų kraštą – per Alvitą, per Suvalkiją, per Vilkaviškio rajoną. Čia knygnešiai – paprasti kaimo žmonės, kunigai, jaunimas rizikavo savo laisve ir net gyvybe, kad lietuviškas žodis pasiektų žmogų.
Daugiau informacijos: https://tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/94-bendroji-literatros-kritika/5029-ona-alisytesulaitiene-alvito-knygnesiai-ir-daraktoriai#gsc.tab=0