Nuostabų vainiką  supynėme Alvito 515 –ojo gimtadienio proga. Iš dainų ir šokių, legendų ir dabarties. Iš žodžio, žvilgsnio, bendrystės jausmo.  Iš varpelių, kaip priminimą apie didžiuosius varpus bažnyčios bokšte ir legendą apie nuskendusius varpus, iš kabančių sodų virpesio. Juk varpas – žemės ir dangaus jungties simbolis. Į vainiką įpynėme žodį ir duonos kepalėlį, nes juk šventa Ona – duonos ponia. Šalia atsirado ir atlaidiniai saldainiai ir riestainių pynė. Juk be šių skanėstų, nieks iš atlaidų negrįžta. O riešutų pridėjome linkėdami visiems derlingų metų.

Alvitas – čia gimusių, čia augančių, čia gyvenančių savastis. Branginkime ir puoselėkime ją, kad Alvitas, Paširvintys skambėtų gražiausiomis gaidomis, nes viskas, kas gyvenime svarbiausia, atsiremia į gimtinės žemę.

O Alvite šiandien turime kuo pasidžiaugti.

Čia galima paplaukioti vandenlentėmis, pamatyti šiuolaikinį molinį namą, pačiupinėti rekordinį Lietuvoje rūpintojėlį. Pasivaikščioti Ripkaus giraitės takeliais ar išsimaudyti ežere.  Galime surengti pasivaikščiojimą po miestelį, aplink ežerą, parymoti ant didžiųjų šio krašto kūrėjų suolelių.

Džiaugiamės kiekvienu kraštiečiu – ar jis gyventų Lietuvoje ar emigracijoje. Ar jis rašytų knygas, vaidintų teatro scenose, augintų javus ar mokytų vaikus.

Kaip viena alvitietė, gyvenanti toli nuo gimto kaimo sako – „Kurioje pasaulio dalyje Alvito vaikai begyventų, jie visada atmins ir žinos kur jų šaknys, kur jų pradžia“

Esate visada laukiami.