Back to Top

Monthly Archives: rugpjūčio 2021

Skulptūrinių suoleliai – literatūrinio tako pradžiai

Alvito miestelis švenčia 515- ąjį gimtadienį. Norėdamas prisijungti prie vietos bendruomenės idėjos   įamžinti krašto kūrėjų atminimą ir papuošti miestelio erdves,  tautodailininkas maldėniškis Raimundas Blažaitis padovanojo tris dekoratyvius skulptūrinius medžio suoliukus.

Jų pagrindinis akcentas ir simbolis vienijantis šį kraštą ir kūrėjus tapo paukštis. Ant suolelių jaukiai sugulė Salomėjos Nėries, Petro Armino Trupinėlio ir Juozo Tysliavos parašyti žodžiai.

Mintis, kada nors Alvite sukurti literatūrinį taką, skirtą krašto kūrėjams, tapo kūnu. Tikimės, jog ateityje bus pagaminta dar daugiau skulptūrinių suolelių ar kompozicijų, kurie apjungs visas miestelio lankytinas vietas ir pratęs literatūrinį taką. Manome, kad tokio tako įrengimas būtų puiki priemonė supažindinant lankytojus su krašto kūrėjais, garsinusius ir garsinančius šį kraštą ir jo istoriją. 

O  jų mes turime tiek daug.

Netoli Alvito, Kiršų kaime gimė ir augo Salomėja Nėris ir Kazys Bradūnas. Čia kurį laiką mokytojavo Petras Arminas-Trupinėlis,  gyveno ir poetas Juozas Tysliava. Netoli šio miestelio yra ir Julijos Švabaitės-Gylienės, Dalios Saukaitytės, Vlado Burago gimtinė. Turime ir vietinių kūrėjų, kurių poezija buvo publikuota knygoje “Alvitas – daina neišdainuota”.

Sakoma, kad poezija yra sielos paukštis, paliečiantis jautriausias jos dalis. Turbūt nebe reikalo mūsų kraštietė Salomėja Nėris – vadinama  lakštingala. Kazys Bradūnas savo kūryboje dažnai lietė gimtosios žemės ir gamtos temą. Kitų kūrėjų poezija taip pat persipina su paukščių tema, simbolizuojančia meilę, tikėjimą ir laisvę. Alvitas dar siejamas ir su Poezijos paukšte, kuri “atskrenda” į Kiršus kiekvieną pavasarį.

Tikime, kad neužilgo pakviesime jus į pažintį su literatūriniu Alvitu.

O šiandien dėkojame Raimundui Blažaičiui – medžio skulptoriui, tautodailininkui, meno kūrėjui ir tiesiog, žmogui labai mylinčiam savo kraštą, už šią nepaprastą dovaną.

Darbą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Nuostabų vainiką supynėme Alvito 515 –ojo gimtadienio proga

Nuostabų vainiką  supynėme Alvito 515 –ojo gimtadienio proga. Iš dainų ir šokių, legendų ir dabarties. Iš žodžio, žvilgsnio, bendrystės jausmo.  Iš varpelių, kaip priminimą apie didžiuosius varpus bažnyčios bokšte ir legendą apie nuskendusius varpus, iš kabančių sodų virpesio. Juk varpas – žemės ir dangaus jungties simbolis. Į vainiką įpynėme žodį ir duonos kepalėlį, nes juk šventa Ona – duonos ponia. Šalia atsirado ir atlaidiniai saldainiai ir riestainių pynė. Juk be šių skanėstų, nieks iš atlaidų negrįžta. O riešutų pridėjome linkėdami visiems derlingų metų.

Alvitas – čia gimusių, čia augančių, čia gyvenančių savastis. Branginkime ir puoselėkime ją, kad Alvitas, Paširvintys skambėtų gražiausiomis gaidomis, nes viskas, kas gyvenime svarbiausia, atsiremia į gimtinės žemę.

O Alvite šiandien turime kuo pasidžiaugti.

Čia galima paplaukioti vandenlentėmis, pamatyti šiuolaikinį molinį namą, pačiupinėti rekordinį Lietuvoje rūpintojėlį. Pasivaikščioti Ripkaus giraitės takeliais ar išsimaudyti ežere.  Galime surengti pasivaikščiojimą po miestelį, aplink ežerą, parymoti ant didžiųjų šio krašto kūrėjų suolelių.

Džiaugiamės kiekvienu kraštiečiu – ar jis gyventų Lietuvoje ar emigracijoje. Ar jis rašytų knygas, vaidintų teatro scenose, augintų javus ar mokytų vaikus.

Kaip viena alvitietė, gyvenanti toli nuo gimto kaimo sako – „Kurioje pasaulio dalyje Alvito vaikai begyventų, jie visada atmins ir žinos kur jų šaknys, kur jų pradžia“

Esate visada laukiami.